Gyvenimas - ilgas spektaklis, kupinas įvairiausių emocijų, išgyvenimų ir skirtingų spalvų. Kiekvienas atliekame pagrindinį vaidmenį spektaklyje, kurio režisieriai esame mes patys. Kartais taip dažnai keičiame kostiumus ir vaidmenis, jog net nebesugebame susivokti savyje. Dar būna, kad užsimetame kaukes ir elgiamės taip, lyg niekas mūsų nepažinotų: be jokios baimės ar gėdos jausmo bėgame, šokame, mylime, bučiuojamės ir kuriame. Pailsime užkulisiuose, stebėdami kitus, kurie tuo metu būna užkariavę sceną, o po to vėl rodome save.
Mėgstu savo spektaklį. Neretai paslystu lygioje vietoje ir supainioju žodžius. Bet visa tai ir padaro mano pasirodymą įdomesnį. Tikras ašaras ir veidą be grimo parodau tik tiems, kurie sėdi pirmoje eilėje ir savo šypsenomis suteikia man pasitikėjimo. Jie palaiko mane plojimais, o kai reikia, susiraukia ir tampa aišku, jog kažką darau negerai. Tie patys žmonės iš pirmosios eilės laiko mane už rankos užkulisiuose ir padeda atsitiesti po nesėkmės. Nesakau, kad nemėgstu kitų žiūrovų. Tikrai ne, aš tik dėl jų vis dar kuriu naujus personažus. Tik dėl jų stengiuosi žėrėti ryškiausiomis spalvomis. Bet jie mato mane tokią, kokią nori matyti. Taip pasireiškia žiūrovų egoizmas. Jie neploja, kai mano ištartos frazės nepasiekia širdies gelmių. Jie neverkia, jei mano išgyvenimai neprimena jų patirtų skaudžių akimirkų. Vieni jų tiesiog mėgaujasi spektakliu, kiti žeria nereikalingą kritiką. O dar yra tokių, kurie stebi tik trumputį mano pasirodymo fragmentą, bet dalis jų veidų įstringa atmintyje ir lieka ten visą amžinybę.