Žydėsiu aš, nors nieks gėle nelaiko
Ir skirta augt apleistai pamiškėj,
Su smilgomis vienodą vardą taiko –
Vėjy linguojanti laukų žolė.

Žmonės nemyli, soduos neaugina,
Galbūt daržely būčiau per prasta,
Kur rožės žiedus kvepiančius svarina,
Kur švelniai šypsos lelija balta.

O aš žydėsiu čia, prie seno klevo,
Bites viliosiu kukliu žiedeliu,
Kai rasos kris trumpoj nakty birželio,
Pamiršiu, kad tiktai žolė esu.