Myliu gyvenimą, kai skausmas širdį drasko,
o kelias Amžinybėn nebeilgas.
Aš pripažįstu fiasco —
žmogaus kančia sunki,
šerkšnu plaukuos ji žvilga.

Myliu gyvenimą, kai šviežios duonos  kvapas
pakviečia paragauti.
Vaikystėje mažai jos turėjom.
Dabar lemtis pasisuko kitaip,
bet metai skrieja su vėju...

Myliu gyvenimą dar labiau,
kai rytas į duris pabeldžia.
Po bemiegės nakties širdis
suvirpa džiaugsmu ir geidžia
paguosti žmogų, kuriam gal sunkiau.