15


Kas man tie visi pasaulio žadintuvai? Sumurmėjęs nugarmėjau į miego bedugnę- tik šį kartą be jokių sapnų ar atsiminimų. Taip ir būčiau pramiegojęs viską pasaulyje, jei ne Edžio žinutė, pasveikinusi mane klaikiu pypsėjimu ir vibravimu marškinių kišenėje. Edis man priminė, kad jau balandžio 31-a ir klausė, ar jau nusišveičiau bokso pirštines susitikimui su draugais. Juokai juokais, o reikėjo grįžti namo, krauti lagaminą, pasišnekėti su Vaine. Tik šito visai nesinorėjo, o apgraibomis nuslinkęs į virtuvę ir radęs ten Evą, jau grįžusią iš darbo, išvis palaidojau tokius planus...

Štai taip ir pabėgau nuo tradicinio migravimo iš buto į butą. Priežastis gi paprasta: ne tik bokso pirštines šveisti reikia, bet ir garderobą atnaujinti, o ir Eva gi neturėjo kuo apsirengti, nors spintos lūžta... Tikrai sunki čia moterų liga, net juokas neima... Va ir sėdėjau aš garsiajame „Mados Fabrike“, o aptarnaujančios asistentės akys tiesiog žibėjo iš džiaugsmo – ne kiekvieną dieną gi tokia laimė: mergina su auksine kreditine Cerberio banko kortele.  Mano nuotaika buvo gerokai rūškanesnė- kortelė gi mano, o apie kito mėnesio sąskaitą išvis geriau negalvoti... Evos balsas nuskambėjo neįprastai kukliai:
- Na atrodo išsirinkau, bet tu nesijuok. Asistentė gi aiškino, kad vasarinių suknelių metas jau.
- Eva, manęs juokas išvis kokius tris mėnesius neims- švaistau pinigus, kurių neturiu.

Eva, dar kažką suburbėjo, bet praskleidė persirengimo kabinos užuolaidą. Argi yra kas gražesnio už moterį saulėgrąžų geltonumo suknele? Ypač kai suknelė gražiai apnuogina pečiu ir kojas. Vasarinės suknelės yra tikrosios gero oro šauklės, menki vilties spinduliai amžinojo betono dykumoje:
- Atrodai nuostabiai,  tu žaviausia saulėgrąža visam geltoname lauke, Eva.
- Nėra ko čia seilėtis, bet jeigu taip nuostabu, nusipirksiu dar kelias, tik skirtingų spalvų.  Gal reikėtų ir sandalų?

Asistentė energingai sulinksėjo, kad brangių sandalų prie brangių suknelių tikrai reikėtų. Eva lengva ranka pirko sandalus, papuošalus ir kitus aksesuarus. Na ir tegu, nors vieną kartą suteiksiu kam nors džiaugsmo, o į kapus kortelių ir grynųjų irgi nenusineši. Pažinojau nemažai tokių, kurie bandė, tik kažin ar susimąstė, kad pinigai neturint tikslo - tėra popierius... Eva piktdžiugiškai nusišypsojo:
- Žinau visai neblogą restoraną visai netoli nuo čia. Kainos nėra kuklios. Bet prieš operaciją „Klasės susitikimo štormas dykumoje“ galim pasilepinti.
- Žinoma, bet tavo juokeliai sausoki- geriau jau nenaudok jų susitikimo metu.

Eva tik nudelbė mane daug pasakančiu žvilgsniu, bet niekaip neatsikirto. O tiesą sakant tikrinti nuosavo liežuvio aštrumo aš ir nenorėjau, tik nukoriau galvą lyg būčiau atsakingas už visas pasaulio nelaimes ir nusekiau paskui. Restoranas buvo ne šiaip koks, o graikiškas: kolonos, statulos ir visa kita tiesiog apie tai rėkė. Gal kam atrodytų kičas, o aš sakyčiau - gerai, kad žmonės savo kilmę prisimena. Jau ir taip visas pasaulis pavirto globalizuotų megapolių tinklu, tegu nors tokiose vietose lieka dalelė praeities... Restoranas pasveikino malonia vėsa ir tuštuma. Ankstoka dar gerais patiekalais mėgautis. O ir pasitiko mus ne koks padavėjas, o pats virėjas- pusamžis vyras juodais plaukais, kuris mus taip pritariamai nužvelgė lyg būtų mūsų čia laukęs nuo restorano pastatymo, bet vis dėlto sulaukęs. Eva tarškėjo apie kažkokį specialų meniu, o aš tik linksėjau pritariamai parodydamas, kad už nuostabius patiekalus esu pasiruošęs atiduoti paskutinius savo marškinius. Virėjo veide žaidė supratinga šypsena, jo mintys aiškios: įsimylėjo vyrukas ir dabar vykdo visas merginos užgaidas. Virėjas šiek tiek klydo? O gal taip ir buvo? Kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas? Pasodino mus gražioje vietoje netoli Afroditės statulos, vaizduojančios jos kilimą iš vandens. O alaus bokalai, salotos ir anyžinės degtinės stikliukai atsirado stebuklingai greitai. Eva kimšo skaniąsias salotas lyg tai būtų jos paskutinė vakarienė... O dar laukė tikrai nemenkos trijų rūšių mėsos porcijos, pyragas ir dar nežinia kas. Va toks ir yra paprastas bei gražus gyvenimas. Turėk mylimą žmogų pašonėje kaip būdą padengti sąskaitas. Ko daugiau reikia? Ar gi rūpi tada O\' Sullivanas su visa kompanija? Galima gi spjauti į visas paslaptis, sapnus, Martinaičius ir kitas keistenybes... Eva gurkštelėjo alaus ir šyptelėjo:
- Tai ką, generole? Nori atšaukt operaciją? Neišdegs planas: turim iki pirmo veiksmo jau beveik tik valandą. Kvaila, aš, Emili, jeigu jau pažadėjau kokią nesąmonę, tai eisiu su ja iki galo. Gal ir naudos iš mūsų spektakliuko maža, bet gi galim pajuokauti.
- Atšaukti viską dar ne vėlu. O juk po susitikimo  kas nors būtinai paklaus: Emili, kur tavo šaunioji mergina? Vėl galvosim naują istoriją?
- Suregzti kokį naują melą visada lengva ir visai smagu.

  Aš, tik papurčiau galvą ir gurkštelėjau iš savo bokalo. Melas lyg traškučių pakelis - žadi suvalgyti tik saują, o jau bėgi pirkti naujo pakelio. Tik ar aš noriu visą gyvenimą taip maitintis? Rėkti, kad man viskas gerai ir slėptis nuo galimybių, kurias siunčia likimas? Laikas atmušinėti tūzą širdžių valetu:
- O jeigu mes rimtai pabandytume? Pabandytume mylėti ir nesislapstyti saugių namų tamsybėse? Argi nuo to būtų blogiau?
  Vieną akimirką man pasirodė, kad Eva nusijuoks ir išpils pustuštį bokalą man į veidą, bet atsakė ji gana tyliai ir švelniai:
- Ne, blogiau iš pradžių nebus, bet ir naudos jokios. Žinau aš tokius atvejus, kai bandoma į meilę lyg į kokią suktą problemą pažvelgti. Va, imsim mes, pabandysim ir viską išspręsim. Taip  ir gyvena du vieniši žmonės poroj- dantis sukandę ramindami save, kad taip geriau. Ne taip viskas veikia, Emili. Trūksta tos emocinės kibirkšties, neužtenka pasakyti: „Atrodai visai šauniai ir pirmyn“.
- Tu teisi, bet belaukdamas tokių kibirkščių ir numirt gali. Žinai, su Karina atrodė, kad turiu ne kibirkštį, bet visą liepsną, - ji irgi užgeso. Tai juk kažką įrodo?
- Tik tai, kad nieko nėra amžino. O jau kai myli protu, ne širdimi, neištempsi nė metų. Todėl nekvailiokim... Aš juk nesakau, kad tu man nepriimtinas. Tiesiog netikiu, kad turi jėgų išlaikyti  tokį bandymą, o aš nenoriu net pradėti...

Kartais žmogų gali išgelbėti skambutis, o kartais padavėjas su milžiniškomis lėkštėmis, duodantis puikią priežastį nutraukti pokalbį. Kas man išvis užėjo? Šokinėju tarp ekstremalumų ir tai nieko gera nežada. Jeigu „empatų taryba“ patikrintų mano būklę, tai rastų priežasčių, kurių užtektų atimti mano licenciją tris kartus... Neramiai pabeldžiau į medį tris kartus, nors ką čia tie seni prietarai prieš visagalius kolegas. Man reikia patarimo ir ne bet kokio... Vienintelis vertas dėmesio patarėjas yra prakeiktasis Jankūnas. Tik vien apie jį pagalvojus kąsnis gerklėje stringa - jis jau nenuramins ir sėkmės nepalinkės. Bet aš privalau žinoti, į kurią pusę man bėgti: link laimingo gyvenimo ar O\'Sullivano su jo akmenimis... Mano išraiška matyt buvo rūškana, keistai Eva į mane pažvelgė: lyg atsiprašydama, lyg priekaištaudama... Ach, kad tave velniai, laikas namo, kol vėl už liežuvio nepatempė kokia „geniali idėja“... Eva nutraukė nemalonią tylą:
- Žinai, galvojau nakvoti pas tave - nesinori iš ryto tuščiai gaudyti taksi. Bet jeigu nori būti vienas, suprasiu.

Aš tik papurčiau galvą - nereikia man pacientų supratingumo... Skubiai sumokėjau sąskaitą ir iškviečiau taksi. Šitas jaukus restoranas pavirto pasityčiojimu su sarkastiškai kikenančia Afrodite... Pirma, tikrai gražus vakaras  šį pavasarį atsisveikino paskutiniais saulės spinduliais su miestu, o širdyje - tik šaltis ir purvas. Bėk į kurią tik nori pusę, pabaigoj matyt dar daugiau šalčio ir purvo. O ir namie neradau šilto namų jaukumo aukuro. O kuo čia stebėtis? Užgesinau aš šį aukurą dar tėvų namie traukdamas į naujus nuotykius su grupe, tai ir į šitą butą neatsinešiau nė menkiausios liepsnelės. O trūko čia ne tik jaukumo, bet ir Vainės - iš trumpo raštelio sužinojau, kad ji grįžo namo pas Kariną... Palydėjau Evą iki „svečių sandeliuko“ ir palinkėjau jai labos nakties. Ji kažką sumurmėjo ir užtrenkė duris. Manęs miegas neėmė, taip ir likau sėdėti virtuvėje pasišviesdamas cigarete, vaikydamas tylą sena muzika iš ausinių ir galvodamas nežinia ką,  Kai suburbė durų skambutis, virtuvę jau buvo apšvietusi saulės šviesa, o  aš taip ir negalėjau suprasti: miegojau aš nors valandą ar ne...