Nenudžiūk, Tėvyne,  kaip apleistas medis
Ten, prie Nemuno, ant aukšto kranto.
Gal ne vandenį, o gėlą šaknys semia,
Kad  viens kito broliai nesupranta.

Nesupranta, ką jiems duoda žemė
LIETUVA nuo seno pavadinta,
Svetimų paduotą taurę kelia,
Nors sava ir rūtom padabinta.

Vis garsiau balsai niekingi sklinda,
Kad tauta, tai tik pasenę pančiai,
Lietuviu būt – žema, nemadinga,
Tik Europoj viskas kvepia gardžiai.

Mokslo „vyrai“ laipsniais tituluoti
Tėvų kalbą po pasuole slepia,
Pasirengę raštą išparduoti,
Kaip dar vieną nurašytą prekę.

Dūsta Lietuva, kaip medis džiūna
Po politikų aklų apgaule,
Kad svarbiau už savo garbę būna
Svetimų skatikų mesta sauja.

Nenudžiūk, Tėvyne, kaip apleistas medis,
Jo  lemtis – lauže trumpai ugnim liepsnoti.
Tegul dori sūnūs, karštos širdys kelias
Su mankurtais, su „savais“ šįkart kovoti.