Gyvenimas ne pagal taisykles
Iš 6,3 mlrd. žmonių išsirenki vieną. Ne patį tobuliausią ir tikrai ne su saldžiausiu charakteriu. Tiesiog pajunti, kad jus jungia kažkoks nematomas siūlas, ir nuo pirmos dienos supranti, kad viską dėl jo padarytum. Jis puikiausiai jaučia, ko nori. Per daug nesistengdamas moka padaryti tave laiminga. Sužinojęs, kad liūdi, atveža šokolado ir įvažiuoja į kiemą visu garsu skambant tavo mylimai dainai. Kai supyksti, jis meta visus darbus ir būna šalia, kad nusiramintum. Kartu numinate pirmąjį sniegą, susipažįstate vienas su kitu net iš pačių slapčiausių pusių, ir galų gale švelniai pasibučiuojate užlipę ant ką tik užšalusio prūdo. Nesiuntinėjate vienas kitam banalių meile „prisotintų“ žinučių, neklijuojate etikečių, nesidalinate suvaidintais jausmais. Ir po tiek kartu praleisto laiko, po tiek išbandymų, ištampytų nervų ir ašarų, nusprendžiate, kad lengviau bus atskirai. Naktys per tamsios, tėvai per pikti, o rėmai per siauri, kad į juos tilptumėte su savo keistais santykiais. Ir kaip tuomet patikėti, kad gyvenime įmanoma būti laimingu?