Angelė žinojo, kad jis daugiau neateis, kad jie niekada nebesėdės priešais židinį, kad jo pirštai niekada nebesklaidys jos purių plaukų, ir jau niekada nebejaus jo šilto kvėpavimo šalia.
Ji žinojo, juste juto jau tada, kai pati, dar nieko nesuprasdama, paprašė:
    - Leisk dar nors truputį pasižiūrėti į tave.
    Leonas tada teištarė:
    - Kodėl?
    Užgesino lempą, kuri dažnomis naktimis degdavo iki saulės patekėjimo, užsitraukė antklodę, šaltai - ne taip, kaip buvo įpratę - pabučiavo Angelės virpančias lūpas, ir vos girdimai sukuždėjo:
    - Miegokim - rytoj sunki diena.
    Angelė ruošėsi tą vakarą Leonui pasakyti patį svarbiausią... Bet tvirtai apsikabino jo ranką, lyg bijodama, kad neišeitų. Ir paskendo minčių labirintuose...
    Tai buvo tiesa. Leonas išėjo. Ir nuo to karto jiedu nesimatė, neskambino vienas kitam, neieškojo. Nepasiilgo?
    Ir jei ne tas laiškelis, užkištas už paveikslo virš jųdviejų lovos, kurio iki dabar nebuvo pastebėjusi, nežinia, kiek dar laiko ji būtų laukusi Leono, sėdėdama iki išnaktų viena ir žiūrėdama į rusenančią ugnį, kuri jau nešildė nei jos ilgų vakarų, nei minčių...
    Šiandien, kaip ir tada, kai pas ją ateidavo Leonas, Angelė pripylė dvi taures raudono vyno, uždegė jo dovanotą rožėmis kvepiančią žvakę. Atsisėdo prie vos rusenančio židinio, išlankstė prieš metus rašytą Leono laiškelį ir, išgėrusi keletą gurkšnių, ėmė skaityti. Ne, Leonas neatsiprašinėjo jos, neaiškino, jog darbas jam yra svarbesnis už buvimą kartu, už meilę, užaugusią prie šito jaukaus židinio, neįtikinėjo turįs žmoną, tuo labiau - vaikų... Ne. Rodos, ji gerai pažinojo Leoną. Bet taip ir liko neaišku, kodėl jis užrašė tuos lemtingus žodžius: „Geriau visai neateit, kad paskui išeit nereikėtų\"...
    Angelė iki dugno išgėrė savo taurę. Paėmusi antrąją ilgai žiūrėjo kažkur prieš save. Tiesiai į taurę skruostu nuriedėjo  tylinti ašara.
    Paskutinė taurė užgesino rusenančią židinio ugnį...