Kai belaukiant savų garsiai nukrenta durys nuo vyrių,
Gal tai aidas triukšmingas šeimynos griūties?
Reiškia — ūgliai žali nuo šaknų per toli atsiskyrė?
Tolimi — svetimi? Viens kitam ko turėtų rūpėt?

Nebeliko reikmės apsiginti nuo alkio ir šalčio —
Atrasti tie kraštai, kur sotu ir nebūna žiemos.
Kas išpuiko, nelinks iš purvyno parkritusį kelti,
Kas atplyšo, nesieks apie gentį ką nors sužinot.

Pripažįstu, kad man betuštėjančius trobesius skauda,
Bet, manau, tik todėl, kad ne ūglis, kad kelmas esu.
Laikas būtų pamiršt vis skaičiuoti tik savąją naudą
Ir nudžiugt, kad kažkas nori kilti aukščiau debesų.

Juk suvirpa širdis, kada paukščiai girgsėdami grįžta,
Juk įsmilko akis besidairant į kelią vaikų.
Susiprasti sunku, kad esu tik diena vakarykštė,
Bet, suvaldžius jausmus, pamatau — viskas savo laiku.

Juk ne inkaras aš, nei grandinė, nei spardomas slenkstis.
Kam turėčiau stabdyt pasikėlusias skristi svajas?
Tegul renkas vaikai, kur likimo jiems skirta gyventi,
Ir už tai, kad trukdžiau, tegul niekad nekeikia manęs.