Toks metų laikas, kai svarbiausia nepravirkti.
Savęs išsigina išmoktos tiesos senos.
Paliečia dugną šuliniuos plonytės svirtys,
Tik neapsunksta nė lašu. Ir vis vaidenas,

Kad už mane Adomo obuoliu brandesnis
Šiam rudenėjime esi, o aš — piemenė.
Net jei pavyktų išmintinga apsimesti,
Aš nežinau, ar vienas kitą užgyvenom,

Ar tik toks laikas nuo birželio iki kranto,
Kai mano „Mayday“ taip toli nuo tavo denio.
Pavargę vandenys užutekius suranda
Galų gale.
Tik mes jau ne gėlavandeniai...