Parypuok, pakuždėki, o vėjau,
Tylią dainą iš mano širdies,
Ji atodūsiu išriedėjus,
Per laukus šokdama aidu skris.

Padainuoki tą giesmę virš klonio,
Kada bunda laukuose žara,
Kai sustoja mažyčiai pūkeliai,
Ir į žemę ateina šviesa.

Padainuok prie gimtos Varduvos,
Kryžių kalne švenčiausiom raudom,
Kai sumirga sidabro lašeliai,
O į širdį ateina tyla...

Pakuždėk, o klajūne, tą dainą
Basakojės vaikystės takuos,
Kur susmigusios vaikiškos dienos
Žemaitijos kalnelių laukuos.

Pasisupki klajūne tu liepoj,
Plačiaakės pelėdos drevėj...
Ir į širdį, į gimtą skrynelę —
tu sugrįžki gimtąja rauda...