Iš dienoraščio puslapių arba visagalė reklama
Tegyvuoja jo didenybė reklama, užkariavusi laikraščius, žurnalus ir televiziją, gatves, stadionus ir parkus, parduotuves, kavines ir net vaikų žaidimų aikšteles. Rytas. Ištraukiu iš spintos savo brangiausiajam akinančio baltumo marškinius ir šypteliu: „Į butelį degtinės įpilkite šaukštą „Tide“ skalbimo miltelių ir jūsų baltoji karštinė bus dar baltesnė. Garantuojame, kad balti arkliai bus dvigubai baltesni nei įprasti“— vakar įbedęs nosį į kompiuterį barbeno Povilas, linksmasis mano bendradarbis. Taip, reklama gerokai paveikė žmogaus gyvenimą. Akimirksniu ji tapo nuolatine mūsų palydove ir patarėja. Bet kaip dažnai ji ne tik padeda ar priverčia susimąstyti, bet ir prajuokina ar net supykdo.
Žiaumoju sausus pusryčius, užpiltus liesu pienu, ir spoksodama į televizorių sustingstu laikydama šaukštą prie burnos: televizoriaus ekrane režisierė Galina Dauguvietytė reklamuoja „Dorado dovanų“ papuošalus. O jergutėliau, negali būti? Pagaliau. Ne daili ilgakojė manekenė ar mis pasaulis, o garbingo amžiaus senjora, kurią labai gerbiu ir žaviuosi. Kas gi darosi su mūsų visagale reklama? Anądien atsiverčiau vieną gyvenimo būdo žurnalą, o ten puikuojasi rimtas straipsnis, kad bendrovė, siekdama populiarinti preparatus, skirtus kovai su celiulitu, pakvietė įvairių dydžių ir formų moteris, kurių drabužių dydis net iki 54-ojo. Kažkaip nesitiki ir tiek.
Mano topiškiausia vaikystės dienų draugė Edita filosofiškai išvedžioja, kad visos reklamos — tai mūsų, t.y. bobų, reikalas, nes viskas jose yra skirta būtent mums: plaukų dažai, kvepalai ir kitokie kosmetiniai niekučiai, net indai, puodai, maisto produktai ir papildai ir, aišku, skalbimo milteliai. Štai įspūdinga TV reklamos ponia iš prabangios rankinės ištraukia skalbinių ploviklį ir po kelių sekundžių įrodo, kokia puiki šeimininkė. Guodžiuosi, kaip gerai, kad aš ne viena tokia, nes ir mano rankinėje tokia betvarkė, kad velnias koją nusisuktų. Baugu tik, ar neteks mano mylimiausiajam į pagalbą kviestis raumeningąjį misterį Properį, kuris akimirksniu, kaip dabar darosi madinga, pakeis įkyrėjusią ir nuolat bambančią namų šeimininkę, t.y. mane. Taip ir matau gundantį vyrišką kūną, pridengtą manąja gerokai nuskalbta prijuoste. Pasipuošęs akinančia šypsena jis skelbia karą visiems namų parazitams ir kenkėjams (kad tik mano nušiurėlis Murkis į tą sąrašą nepatektų, nes kartais iš gatvės mėgsta šių grožybių parsitempti). „Formacijos gamintojai įrodinėja, kad 65% moterų negali be vaistų pasiekti orgazmo“— garsiai skiemenuoja brangusis siurbčiodamas rytinę kavą. „Nori savo išglebusį vyrą paversti tikru eržilu, priversk jį naudoti Old Spice“— išdidžiai atšaunu. „Pirkite du apelsinus už trijų kainą ir trečią gausite nemokamai“ — greitakalbe išberia penkiolikmetis sūnus, paskubomis rydamas pusiau nuluptą apelsiną ir mauna pro duris. Išprotėjusi šeimynėlė — išprotėjusios visuomenės dalis. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.