Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą,
Ir vėl girdžiu –
Jau trečiąsyk kažkas atėjo.

Aš:
Sakyki, kas esi?
Man draugas tu ar priešas?
Jaučiu, kad esame čia dviese
Ir suprantu –
Abu be ginklų.
Kalbėk, prašau,
O jeigu – ne,
Atėjusiu keliu sugrįžk atgal.

Jis:
Tik nevaidink.
Nesi toks piktas.
O mano ginklas iš tiesų – naktis tamsi.  
Išvestum ją iš čia,
Aš irgi būčiau pamatytas,
Na, o kol kas
Aš tau esu Kažkas.
Tebūna šitas vardas už visus,
Kuriuos į atmintį skausmingai šauksi,
Tačiau, kaip suprantu,
Ne tie kiti, o tu turėtumei išlikt svarbiausiu
Herojumi šios savyje tamsos.

Ir aikteliu:
O Jėzau, gal ir tavo kryžius
Toks pat, kaip mano šis,
Nes argi neprikaltas?
Trečia naktis ir nieko naujo.

Jis:
Nelauk, šviesos nebus,
Kol savyje ne Jėzumi,
O savimi
Tamsos nesunaikinsi.

Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą...
(Iš „Pakeliui į 75“)