Per sniegą basas Angelas ateina —
šaltam žvaigždėtam danguje
aš jo sparnų šnarėjimą girdžiu.
Jis neša meilės ugnį,
jam nešalta,
prie jo ateina pasišildyt
tūkstančiau širdžių.
O, baltasparni Angele,
pažvelk šiąnakt pro mylimosios langą
ir mano šilumą jai atiduok,
pabūk sparnais apgaubęs jos sapnus,
ir, jei gali, mane
nuo ilgesio tu išvaduok...
Šią naktį basas Angelas per sniegą ėjo
ir nešė mano širdį savo delnuose.
Nebuvo snaigių danguje,
nebuvo vėjo,
ir mano siela tyliai skendo
Mylimosios plaukuose...