Kai vakaras nusileidžia nuo čerpėmis dengto stogo,
iš po nubyrėjusio senos sienos tinko prašvinta veidas.
Švelniai paliečiu špateliu išblukusias sugrubusias Tavo rankas...
Dar ir dar kartą praeinu pro pravirą langą, ten, kur kažkada šešėliai žaidė klases.
– Nežiūrėkite į mane taip, – pasakau sau. – Tas žvilgsnis primena laukiančią Motiną.
– Gal kažkas ir ateis? – Tikiesi.

Vis dar neišdrįstu iškalti metų ant akmeninio kryžiaus plokštės:
2012 balandžio dvidešimtoji.
-
Gal kitąmet, prisižadu...
Tau


http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/25813/