Jei žinotum — suprastum

Kad tu žinotum, kaip mane užkniso vakarai,
Kai paniurę lietūs maudo šaltus langus,
Ir kai delnuos suspaudęs apmaudą laikai,
Kad žmonės prieš tave nebūtų vangūs.

O ar žinai, kaip mane užkniso naktys,
Kai buvusias avis skaitai ant pirštų,
Ir kai vėl širdį tirpdo karštos dagtys,
Taip norisi, kad jos tave išgirstų.

Dar kartais užknisa vienatve dvelkiantys rytai,
Kai be savo pavardės dar vardą lovoje randi,
Ir nors tavęs jau niekas juo nežadina seniai —
Keliesi vis su „Bandysiu dar gyventi“ mintimi.

Mane taip pat užknisti baigia dienos,
Kai išryškėja senio snukis atspindy,
Ir kai iš šūdo vašką spaudžia sienos —
Prasmės Sizifo katorgoj neberandi.

Užkniso dienos, naktys, vakarai, rytai,
Užkniso, Martinai, tu tai gerai žinai,
Bet gyvendamas su manimi tiek metų
Mane visų labiausiai užknisai!
martinas