Meluočiau sau,
jei sakyčiau —
neužtenka atsibusti
sekmadienio rytą —
dažną sekmadienio rytą —
ir blaivia galva stebėti
lange įrėmintus plaukiančius debesis.

Meluočiau sau,
jei sakyčiau —
minčių labirintuose
sekmadieniais tuščia.
Priešingai atsitinka šį rytą,
kai nereikia niekur skubėti,
kai plaukianti gatvės tyla skamba garsiau
nei bažnyčioje.
Lyg per pakylėjimą ragaujamu
bohemišku vynu
plauni nuodėmės skonį —
medituojančios mintys
gulbės plunksnų lengvumą
gramzdina į gylį,
tai akmenėlių briaunas
kelia varpo dūžiais paviršiun...

Meluočiau sau,
o ir jums,
jei sakyčiau,
kad visos dienos yra vienodos...