Ji beveik niekad neateina, kai Jos lauki. Tais retais atvejais, kuomet ateina laukta, ateina tik todėl, kad pasiūlau vyno. Dėl taurės nesivargina, Jai reikia mažiausiai pusbutelio. Ji nepikta, tik kiek liūdnoka, lengvai nusišypso tik tuomet, kai primenu ką nors primiršto, malonaus, tačiau pasibaigusio. Dažniau apsilanko, kai už lango šalta, dažniau naktį ar bent jau vakarop, tačiau kai pradedu nujausti Jos pasirodymus, Ji dingsta. Po kiek laiko užklumpa mane visiškai nepasiruošusią, karštą vasaros dieną, nusitempia į atokų tamsų kampą ir kalbina. O kartais ir nieko nesako, net man šnekėti neleidžia, tiesiog tylim kartu. Nors ir retai, tačiau kartais Ji mane netgi pravirkdo. Dar neišsiaiškinau, netyčia, ar specialiai. Kažkur galvos ar širdies kampely kirba mintis, kad Jai tai visgi patinka. Gal ne tai, kad man pasidaro blogai, gal tik pačios ašaros, bet tikrai žinau, kad Jai patinka mane liūdinti. Nepiktavališkai, tiesiog nesišypsantys žmonės gražesni. Ji taip mano. Galbūt ir aš jai pritariu. Kartais atrodo, kad beveik tampu Ja, supanašėjam, tuomet išsigąstu, pradedu Jos vengti, o Ji tik dar tvirčiau įsikabina ir atsisako mane paleisti. dviese šokam liūdnų mimikų šokį. Ji nenori, kad būčiau laiminga, bet Ji mane myli. Myliu ir aš, turbūt labiau už viską pasauly. Mano M. Mano Didžioji M. Viešnia, kuri niekad nebeldžia į duris, kaip viesulas įsiveržia į mano pasaulį ir trumpam sustabdo aplink mane laiką. Mylimoji. Melancholija.