Ką užkasiau, ką atkasiau - dabar nebežinau,
Tik, rodos, kad gyvenimą, kaip lauką vis kasiau.
Ieškojau laimės, meilės, trupučio dar sėkmės,
Sukasti troškau kalną, o stoviu prie duobės.

Svajojau, kad ant kalno šviesi ugnis liepsnos,
Prie jos sušils sužvarbę vaikaičiai Lietuvos,
Sušils senolis žilas, jaunimas ten dainuos,
Gegutė skardžiabalsė ilgus metus skaičiuos.

Tik laiko sumanyta buvo, matyt, ne tai,
Griuvo svajonių pilys, įskilo pamatai.
Kažkas planus išaudė visai, visai kitus –
Vertint ne žmogų, darbą, bet vertinti litus.

Regėti laisvės kelią ne gėriui čia ateit,
Bet tūkstančiams bedalių išeit, išeit, išeit...
Viliesi, kad ne viską galbūt dar praradai,
Dar ošia senos girios, žaliuoja dar laukai.

Nereikia ir duobės galbūt skubėt užpilti,
Tiks ąžuolui gražuoliui ar liepai pasodinti,
Tauta išraus balandas ir kiaulpienes besotes,
Kad jaunas ąžuolėlis galėtų vėl šypsotis.

Gyvenimo laukelį kiekvienas kasam, rausiam,
Dažnai tiktai nežinom ar atpildo sulauksim.
Ar pasakys kas ačiū už medį pasodintą,
Už užžiebtą naktelėj trapios vilties žibintą.