Septyniasdešimt trys Jonai!
Ką pasakysit, broliai?
Įplūdo jausmuose lietus,
Ištirpo muskuluose molis.
Net liūdna truputį matyti jus —
Atėjo laikas netikėt savim,
Nes tai, kas buvo miela ir gražu,
Nežadina minčių,
Neieško iškilesnio posmo.
Į žemę grįžta pamažu
Dalia žmogaus su pragarais ir rojais...
Saulutė vėl žemiau, žemiau
Per rugelius, pievų atolus.
Ir vis dėlto, mieli Jonai,
Nepaisykit, ką seniai kliedi.
Ir jų pasaulyje palaksto aitvarai,
O vapsvos bitėmis medaus parskraido.

Gražios dalios linkiu, Jonai,
Nepatrukdydamas pražyst paparčiams.