Iš dienoraščio puslapių arba Agata Kristi
Vyras jau gerą pusvalandį kaip kuičiasi vonioje. Paskubomis kraustau jo džinsų kišenes. Prisipažinsiu, pirmą kartą gyvenime. Seniau taip pat apžiūrėdavau prieš įkišdama į skalbimo mašiną, kad neišplaučiau kartu kokios 100 eurų kupiūros, kaip kartą padariau. Dabar mano tikslas kitoks. Jaučiuosi kaip kokia Agata Kristi, bandanti išnarplioti susuktą mįslę. „Visi vyrai kiaulės, taviškis irgi“ — išrėžė mano topiškiausia vaikystės draugė Edita, sužinojusi apie savo vyrelio šėliojimus. Tiesa, ne aš buvau ta geroji pranašė, pasaulyje juk daug dorovingų tetulyčių, susirūpinusių aplinkinių šeimų morale ir teisingu gyvenimo būdu. Raktai, pustuštė piniginė, servetėlės — nieko įtartino. Detaliai apčiupinėju ir apžiūriu, gal kur aptiksiu išdavikiškus lūpdažių pėdsakus — nieko. Įbedu nosį į švarką, marškinius, bet įtraukiu tik išblėsusį vyriško odekolono kvapą. Nejaugi nieko? Supratau, nenaudėlis įkalčius slepia mašinoje. Ten saugiausia, nes tai jo privati erdvė, į kurią aš ir vaikai esame įleidžiami labai retai ir labai nenoriai. „Brangusis, — nutaisau meiliai lipšnų balselį, — tu tikriausiai dabar niekur nevažiuosi, gal galėčiau tavo mašina palėkti iki darbo. Palikau reikalingus dokumentus.“ Pauzė. Tyli nenaudėlis, galvoja, kaip išsisukti. „Gerai, važiuosiu iki kolonėlės ir tave pametėsiu“ — ramus baritonas atsiliepia jau iš virtuvės. „Gerk kavą, o aš išnešiu šiukšles ir palauksiu tavęs mašinoje“ — čiumpu raktelius ir paskubomis maunu pro duris. Tik jas uždariusi, suprantu, kad išlėkiau apsiavusi šlepetes. Nieko, bus gerai ir taip.
Nelaukdama lifto, skriete skrieju laiptais žemyn ir sustoju prie mašinos. Štai kur ji — nusikaltimo vieta ir įrodymų sandėlis. Pradariusi salono dureles, giliai įtraukiu orą. Nieko, tik gaiviklis. Taigi, krata prasideda: Lietuvos žemėlapis, vienkartinis indelis, citramono dėžutė, kažkokie varžtai, šukos, mineralinio butelis ir suglamžytas praėjusios savaitės laikraštis. Daugiau nieko. Tiesa, dar buvo pagalvėlė ir senas dukters meškinas. „Ko ieškai?“ — pajuntu įsmeigtą žvilgsnį. „Nieko, prisiminiau, kad dokumentus paėmė bendradarbė, sakė sutvarkysianti. Galva visai kaip puodynė.“ — pakšteliu į žandą apstulbusiam vyrui ir apsisukusi pradingstu laiptinėje. Skubėti nėra kur, todėl paspaudžiu snaudžiančio lifto mygtuką. Nejaugi nieko? Nejaugi nekaltas? Ne, čia dar ne viskas. Dar liko sodo namelis, sodyba kaime ir, aišku, garažas. Kiek daug vietų tyrinėjimams ir nelauktiems atradimams. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.