Regiu vėl vandenis su vakaro lelijom                        
Ir nerimo virpėjimu giliai,
Su krintančiom ir mirksinčiom laužų žarijom      
Ir su šešėlių tinklo karpiniais.

Su kvepiančiu alsavimu be vėjo,
Pražydusių paparčių slėpiniais...
Ir vėl kažkas staiga viduj atgyja,
Ir vėl kažkas nutinka su mumis.

O nerimo to niekas nenumaldo –
Prigijo jis, sujungdamas krantus.
Vidus kartoja nuolat tavo vardą
Užmiršt paraginęs visus kitus.