O dangau, o mielas,
Gal suramink ir mano sielą?
Nedaug kas skaudančią išgirst ją gali.
Juk net Šilinių kraštas jau apžėlė tartum Dievas.
Ar ne todėl kasdien liūdnesnis Pranas?

Ne kartą jau ir pats bandžiau Dzievulį nusipiešti.
Kaip miglos jo paveikslas man į sielą ėjo.
Bet kartais atsirasdavo ten Jėzus Kristus
Su savo Motina Švenčiausia.

Ką norite, prašau — darykit,
Tačiau Dzievulio man pakaitalais nelieskit —
Ne mūsų nuodėmė, jei jo suprast negalim,
Ir net ne tik kad drobėje,
Tačiau ir savo sieloje nupiešti...
Bet būna, būna, kai mąstau,
Kad gal iš jo ir kuriasi pasaulis,
Kurį nepagalvoję pavadinom Visata...
Netgi atsimenu, kai motina daug kartų sakė —
Dzievulis juk Visur, kur bet kažkas yra...