„Tiesi, liekna, daili“ — išdidžiai skelbė pasipūtęs užrašas ant aptrešusiomis afišomis nuklijuoto reklamos skydo. „Mankšta, kuri padės tapti grožio karaliene“ — begėdiškai provokavo prierašas apačioje. Rankomis bandau apkabinti savo liemenį ar tą įsivaizduojamą vietą, kur jis turėtų būti, — tikrai ne perkarusi manekenė, stypčiojanti savaisiais pagaliukais ant blizgančio podiumo Milano madų pristatyme. Deja, manieji apvalumai jau seniai neatitinka lietuviškojo grožio etalonų. Drezdeno paveikslų galerijoje ilgai spoksodama į apsinuoginusias Rubenso moteris nebyliai pavydėjau — tokios gražios ir mylimos, tokios skanios ir gundančios. Šiuolaikiniai madų ar gyvenimo būdo žurnalai greičiau sutiktų bankrutuoti, nei parašytų ką nors įdomaus ir gražaus apie šių dienų Rubenso moterį. Gal ir sukurptų ką, bet straipsnių pavadinimai skambėtų maždaug taip: ,,Kaip per 10 dienų atsikratyti 10 kilogramų arba „Kaip iš Rubenso moters tapti ilgakoje dievaite“ (nors mano kojytės trumpos ir ūgis — pusė gesintuvo, kaip sako mano tėtis), o gal net išdrįstų atlikti sociologinį tyrimą „Kodėl vyrai renkasi Rubenso moteris?“, lyg jos visos būtų chroniškos senmergės ar frigidiškos feministės iki kaulų smegenų.
Užteks savęs plakimo ir graužaties: ką turiu — tuo ir didžiuojuosi. Prekybos centre, ilgai tyrinėjusi jogurto sudėtį, dvejodama dedu vieną indelį į krepšį, dar kefyras, liesa varškė, melionas ir, aišku, kelios špinatų saujos. Garsioji dainininkės Dolinos kefyro dieta, pasak jos, padėjusi atsikratyti ne vienai rusų žvaigždei papildomų kilogramų. Vakar vienoje TV laidoje ši ilgai gyrėsi, kad dabar gali vilkėti begėdiškai trumpas sukneles ir net dainuoti visai kitokias dainas, mat pasikeitęs įvaizdis padarė perversmą jos karjeroje. Bet žiūrėdama į laimingosios ištemptą veidą, vis galvoju, kodėl jame atsispindi ilgesys? O gal tik man taip pasirodė? Savaitę gyventi tik kefyru arba, kaip giriasi lietuviškoji pop žvaigždė, spaudoje atvirai prisipažinusi, kad turinti dėmesio trūkumo sindromą, — bado savaitė daro stebuklus. O aš esu paprasčiausia tinginė, nevala, nevėkšla ir apsileidėlė, nes kemšu į savo kūną cepelinus, picą, lietinius ir maukiu kavą su grietinėle. „Gėda, gėda, gėda“ — užrašas virtuvėje ant šaldytuvo. Manote padeda? Kelias dienas tik grikiai, po to obuoliai, dar buvo varškė, tada kažkokios nelabai aiškios kraujo ir Kremliaus dietos — vien pavadinimai ką reiškia. Dabar bandysiu kefyrą. Gelbėjimosi ratai apie liemenį nemažėja. Atrodo, kad įkvepiu oro, ir mano liemens apimtis padidėja vienu centimetru. Tiesa, dar ilgos kankynės sporto klube. Pusmetį — gydomoji mankšta, po to aerobika, vėliau netgi joga. Dabar teliko pilvo šokis — čia, pasakysiu atvirai, aš atsigaunu, nes mano kūnas pagaliau yra panaudojamas pagal paskirtį. Netgi pajuntu savotišką dvasinį pasitenkinimą, vos ne nirvaną, kai ima gundančiai liūliuoti mano apvalumai. Edita, mano topiškiausia vaikystės dienų draugė, mėgsta kartoti žodžius, kad „vyrai ne šunys, ant kaulų nesivarto“, pridurdama, kad tai byloja liaudies išmintis. Bet kodėl prieš savaitę vienoje senamiesčio kavinukių netikėtai sutikau jos tamsiaplaukį gražuolį su perkarusia blondine. Meiliai susiglaudę burkavo lyg du balandėliai. „Tai ką, skambutis draugei, — ištiesė savo telefoną, — o gal apseisim be isterijų, nes vis tiek nieko neįrodysi“. „Gyvenk“ — mostelėjau ranka, pagalvojusi apie tai, ar tikrai norėčiau taip išgirsti apie savojo paklydimus ir pažintis. Matyt, kad ne. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.