Apžilpus nuo laumžirgių skrydžio mirgėjimo
Sąlu nuo nektaro betvinstančių upių.
Kokių apžavų būna Joninių gėrime,
Kai margą vainiką dainuodami plukdome?

Jaučiuosi kaip skruzdė, sutikusi Dievą,
Bežarstantį laimę tamsiam papartyne.
Trumpėti pradės vis ilgėjusios dienos,
Nors upės nektaro dar tvinsta kaip tvino.

Blyškiam horizonte susiglaudžia žaros,
Kai debesis vėjas prieš rytą prasklaido,
Gyvenimo geismas su Giltine derasi.
Papartis pražydo prie skruzdės. Per klaidą?

Norėčiau surikti: „Dievuli, tu klydai!“
Bet Dievas su skruzdėm tikriausiai nė nekalba.
Dvi žaros į dieną apniukusią lydosi.
Ar turinčiai laimę teks laistyti prakaitą?

Guls žvyrkelio dulkės ant šventės atodūsio —
Lyg būtų tai giedras vasarvidžio sapnas.
Nuo Joninių burtų šiek tiek atitokusi,
Svarstysiu, ko Dievas su skruzdėmis bastosi?

Manau, Jam graži rūpestinga tarnystė
Ir gentį apsėdęs krutėjimo šėlas.
Kažin, ar papartis nors kartą pražysta
Prie to, kam betingint net šonai pamėlo?