Vyšnelės sirpsta ant šakos,
Strazdelis svarsto ant tvoros:
– Laukti – nelaukti, o gal skinti,
Vaikus ir pačią pavaišinti?

Ir aš žiūriu, ir aš mąstau:
– Dar pažiūrėsim, kuris greičiau.
Vyšnelės mano pasodintos,
Tik vasarėlės prinokintos.

Ankstyvas rytas, jau šviesu,
Sodelis klega nuo strazdų,
O aš toliau ramiai miegu...
.....................................
Neliko uogų raudonų.

Tiktai viena mintis paguodžia –
Strazdai nematė tikro grožio,
Kai ji su nuometu, tada,
Šypsojos man balta balta.