Jau mėlynieji vasaros skliautai
Skubina, šaukia į paparčių naktį.
Suskinkime žiedus palaukėse guviai
Ir pinkim vainikus upėmis leisti.

Pažvelkime į dangų saulės pilną,
Į sočią pievų žalumą, rasotą tylą.
Kiekvienas medžio, krūmo, žiedo lapas
Atseikės mums po laimės lašą mažą,

Įlies stiprybės ir į grumbančias rankas.
O paukščių čiulbesys išjudins širdis...
Pajusim: koks gyvenimas puikus,
Kai vienas kitą beatodairiškai mylim.