Birželio lietūs

Tik lietūs birželio, pagirdantys žemę,
Per naktį vis trankės žaibais.
Ieškojo kažko, tarsi būtų pametę,
Ir verkė lašais dideliais.

Ir rūkui baltajam nuo šilo pakilus,
Prikimus pražydo diena.
Nereikia man nieko, tik šventąją tylą
Palikit, palikit man ją.

Ir ji, margaspalvė, apglėbusi galvą,
Lyg beržas vis šnabžda kažką...
Myluoja, sūpuoja... Vėl keičiasi spalvos...
Užmiega pavargus delčia.

Tos vasaros naktys, girdytos stebuklais,
Vis dar nepalieka manęs.
Ir vėjas, ir rūkas, prie upės suklupęs...
Vėl laukiu, diena kai užges.
spika