Gal pameni, kadaise
Eliziejuj,
Kaip mūsų protėviai sakytų,
Dausose,
Žydėjo tokios pat melsvai
Nudažančios pasaulį gėlės,
Jomis pleveno rytmečio
Dvasia...

Kai skruostus kaitins
Paskutinio obuolio raudonis,
Giliausias ežeras apaks,
Lėtai dalgius pradės pustyt
Vyriausias brolis.

Tavasis žvilgsnis
Dar vaikystėje išsiilgtos
Moters rankas paglostys,
o ji žaismingai pasakys -
Eime toliau - užteks.

Neatpažintam slėnyje
Nuo pat šaknų liepsnoja krūmas,
Siūbuoja aplink jį
Lyg amžinai žali rugiai,

Kuriuos skandina
Melsvos melsvos gėlės -
Jos auga ir mergaičių plaukuose

Žiedais ir šaknimis
Negrįžtamai sujungia -
Užmigdo pievoje
Dūzgi daina...
______________

Gal pameni kadaise
Eliziejuj?
Vos prasiskleidusiose
Ryto dausose...