Pentimento

Naktų vis daugiau ir ilgesnės,
jų tyla lyg išdžiūvusi upė,
suvokimo šiaurinį ašigalį
šilko debesys neša į nežinią,
ten nutolsta žiūrovų plojimai
palytėjimais svetimo sapno,
neieškokime prarasto laiko,
su žemėlapiu užkasto lobio piratų,
vidinėj erdvėj tarp grifonų
prasmės pradas lyg vynas raudonas
amžinybei supiltas į taurę nefrito,
pirštu spragtelk, ir lauk išsilieja
užrakintais paguodos troškimais,
atiduosiu save, kad išgirstum tylėjimą,
prisišlieki prie kūno svaigia šiluma,
prisiglauski dabar kaip drabužis, kaip vėjas,
suspurdėk judesy kaip žuvis moka plaukti,
susiliekim alsavimui su tamsa alkana.
Žilvinas