Ko taip vingiuoji, Nemune, tarp klonių,
Ko neskubi į Baltijos bangas.
Tiesių kelių privengia kartais žmonės,
O tau, senoliui, kystkelėliai kas?

Tik gal kaip aš vis negali palikti
Pražydusių lankų, lietuviškos gamtos,
Vis norisi ir norisi lakštingalų klausytis,
Išaugusios ant kranto pušelės vienišos?

Rodos, praeina kartos, šimtmečiai prabėga,
O tu lieki toks pat, lig skausmo vis gražus.
Žvelgi, kur susilieja dangaus ir tavo mėlis,
Ir pamiršti kaip sapną žemiškus vargus.

Kas būtų Lietuva be tavo švelnių vingių,
Be ievomis nubąlančių pavasariais šlaitų?
Net ir speiguos kai užmiegi sustingęs,
Žinau, kad gyvas gelmėje ir greit prabusi tu.

Ko taip vingiuoji, Nemune, tarp klonių,
Kur mano ilgesį ir meilę tau neši?
Jei būčiau nepažinęs tavo slaptų vilionių,
Negimtų ir eilėraščiai manoj širdy.