Dar visai neseniai pas mane snigo gintarais ir aš kaukiau lyg vienišas vilkas priešais mėnulį. Neturėčiau sakyti, bet tai jau viskas. Padėtas taškas. Aš nei liūdna, nei linksma. Nei pikta, nei gera. Nesu tokia bloga, bet tamsos turiu pakankamai. Vakar ir vėl įsitikinau, kad nemoku verkti. Po visko - tik kelios ašaros. Tokia bejausmė - kad ir į karą... Tik reikia atrasti jėgų... Nesu pajėgi kovoti su ta nesąmone, nusibodo šitaip gyventi, šaltumas liko vienintelis ginklas, kurį aš turiu. It katė, įsprausta į kampą, nagais braižau likimą, o koks jis gilus pasirodo... Iššsityčiojęs paliko mane nuogą. Nuogą prieš pasaulį, prieš kitus, tokius nieko nematančius. Jie visi yra išprotėję. Nesuprantantys savo esmės ir aklai besiveržiantys kažkur į priekį...
Nereikia man paguodos. Išniekinu tą, kuris mano, esu silpna ir mane reikia globoti. Nekenčiu tokių emocijų... Jeigu kas galėtų įlįsti į mano kailį ir perskaitytų visas mintis bei suprastų gyvenimo patirtį, tikrai žinotų, ką reiškia netinkami žodžiai netinkamu laiku. Esu laukinė ir man reikia paprasčiausios erdvės. Erdvei reikia jėgų... O joms atgauti - sielos ramybės. Jau žinau, kaip ją gauti. Tikėjimas neįprastais dalykais padeda. Aš tikiu savimi, ir eisiu per pragarą, mylėsiu degančias žarijas, jei reiks, bučiuosiu demonui rankas - vis tiek niekas manęs nepalauš. Aš esu Aš.
Ir vienatvė, kurios man vis dėlto reikia, nebūtinai daro žmogų vienišą. Jis tik daro tai, kas jam reikalinga - pasikliauna savo jėgomis.