Šaukė tėvas: - O, jergau, jau gimė!
Jis ne vienas? Jų du?! O, dangau!
Bet pažįstu tave, man kaimyne,
Tu esi tarsi pusė žmogaus.

Mėgsti flirtą, žavumo nestinga,
Vis keities lyg prognozės orų.
Kiekviena pasijunta laiminga. –                          
Tu juk sugebi būti geru!

Be žmonos jau nei dieną, nei naktį,
Vis kaskart sutinku su kita.
Bet jaučiu, kad gali greit netekti
Tos – tikrosios, raukšlėta kakta.

Ak, nenuorama! – Laisvas kaip vėjas...
Paskraidyk, kol dar neša sparnai.
O paskui pats sau būsi teisėjas
Ir įvertinsi kaip gyvenai.