Aš - nudilusi žagrė, laukuos pamesta,
bet nuo vieškelio niekas nemato,
kaukia skylantys akmenys, liejas lava,
o vėtrūnai lyg šunys patrakę
į pakinklių mėsas, į blauzdikaulių plieną,
šimpa dylantys dantys aklumo dangaus,
smilkinių tuštuma nuo kaitros  išretėja...

laukiu, Viešpatie, gal pasiimsi mane,
mano kiaušą seniai užgyveno šarma
ir paliko tenai kaitrios bitės migloj,
atsiliko diena nuo nakties, nuo tiesos-
sumedėjau, atspuro žievė, palinkau,
bet prisimenu nuovargio žagrę,
pasiimk su savim, pasiimki, prašau...