Tu vėl ateisi
Pas mane anksti ryte,
Kai iškris rasa,
Per žolę basa. – *

Kiek kartų ji girdėjo šiuos žodžius? Milijonus, milijonus....
Tačiau vėl eina... Išties, taku, nubučiuotu dangaus. Eina į nežinią. Į tolį...į... Et, nesvarbu,  kur ji eina. Svarbiausia, kad išvis dar sugeba pavilkti savo pamėlusias nuo šalčio ir išmuštas “netyčinių“ mėlynių kojas. Svarbu, kad eina.

Tu pasakysi, kad myli,
Pasakysi, kad nori
Ištart dar žodį,
Man kelią parodyt.

Taip, ji myli. Gyvenimą. Saulę. Mėnulį. Tėtį, mamą, sesę... Bet tik savo svajų lopšyje... Iš tikrųjų ji nieko, ničnieko neturi. Bet myli. Ir jaučia po lengva (pernelyg lengva šių metų laikui) suknele drebančią širdį. O gal tai jos dantys kalena iš šalčio? Ne, neklysta. Tai – širdis. Ji jaučia pulsuojant arterijas ir tekant kraują. Ji jaučia, kaip jos širdis gyvena. Myli.

Tuo keliu mes žingsniuosim,
Apsikabinę dainuosim,
Ir tu man duosi
Ramunėlę pauostyt.

Ach, Mamytės ramunių laukas... Žinoma, jokio lauko nebuvo, tačiau kol Mama dar buvo gyva, jos abi, susėdusios prie stalo, visada svajodavo apie tokį. Didelį didelį lauką, kuriame žydėtų nesuskaičiuojama galybė ramunių... Kartą ji paklausė Mamos – kodėl ramunių lapeliai balti, o vidurėlis – geltonas? Jos Mamytė buvo  verta grieko (taip buvo girdėjusi pažįstamus vyrus kalbančius apie ją), ir ji ją mylėjo, todėl paaiškino : „ Geltonas vidurėlis yra saulė, o balta – tu ir visi kiti angelėliai, bučiuojantys šias gėles.“. Ach, kaip jai patiko ir tiko tie žodžiai, tuo metu ji dainavo.

Tas ilgas kelias namo,
Kuriuo laimingi mes žingsniuojam.
Tas ilgas kelias namo,
Ir naktį einam, nesustojam.

-Jokiu būdu negalima sustoti. Tada dar labiau pavargsi (Taip sakydavo Saulius). Negalima. Negalima. Reikia skverbtis į priekį. Brautis. Muštis, jei reikės. Iškovoti aukso medalį. Reikia nuvyti tolyn tamsias mintis. Dainuoti. Svajoti. Kalbėti su savimi. Akimis ieškoti pirmųjų braškių svetimuose daržuose. Nejau mes išties tikime, kad svetimo turtas geresnis nei mūsų? Taip nėra. Gerieji žmonės, tai - senelio žilų plaukų pinklės... Reikia žengti į priekį. Pasiduoti negalima – tokia nerišlia kalba įtikinėjo save. Ir ėjo. Nesustojo.


Nebeturim kur eiti,
Mano mažoji mergaite.
Mes buvom apsvaigę,
Dabar sapnai pasibaigę.

Ji nebe maža. Ji jau suaugusi. Taip sakė dėdė Stanislovas, kai jai buvo trylika. Ji juo patikėjo. Ką gi, mieloji, kreipėsi į save, buvai apsvaigus. Tu iš tiesų manei, kad kažkam rūpi? Oi, saulele saulele... Prisimeni, ką sakė tėtis? Ogi: „Nėra draugų – yra tik didesni ar mažesni priešai.“. Toks gyvenimas, saulele. Tad kodėl tu verki? Nori kelią nuplauti savo ašaromis? Manai, kad iš gailesčio kažkas švarką pasiūlys? Elenyte Elenyte... Dėdė Stanislovas bent saldainių duodavo , o dabar... nieko neturi. Ir ji dar labiau įsikūkčioja,  supykusi ant savęs už tokias mintis. Naktis baigiasi.

Tas ilgas kelias namo,
Kurio su tavim mes ieškojom.
Tas ilgas kelias namo...

Ji stovi šalia autobusų stotelės. Saulė šviečia skaisčiau nei bet kada, o ant suoliuko stūkso dar puspilnis butelis, paliktas it šuva po nakties linksmybių. Argi gali kas būti geriau? Mergaitė prisėda ant žaliai-pilkai dažyto suoliuko. Geria rytinės saulės nubučiuotą vakarykštį alų. Ech, tas ilgas kelias... ji išėjo iš namų.






* Čia ir kitur panaudoti A.Makejevo „Tu ir Aš“ dainos žodžiai.