Mintim dėlioju laišką visagalį:
Matyti šypseną aplytame lange geidžiu.

Bet keleiviu tu praslenki pro šalį.
Neišgirsti, net šaukiamas vardu.

Žvelgiu į dangų — pilką vandens jūrą —
Apniukusį be galo, be pradžios.

Pranoksta ilgesys šią dieną sūrią.
Sugrįši aplankyti laukiančios?
                                   Tikiuos...