Matykim Lietuvą
Matykim Lietuvą, kai, rodos, dienos temsta
Ir šmėklos šaukia – jos jau nebėra!
Matykim Lietuvą kaip vėliavą iškeltą,
Kaip laisvą vilties paukštį danguje.
Tauta juk nemirė, jai dar ilgai gyvuoti,
Nes milijonams ji — motina viena.
Laimės pasaulyje gali kitur ieškoti,
Sugrįžt namo — tau lieka kaip malda.
Kai varnos kranksi, lakštingalos nutyla,
Tačiau nereiškia, kad jų visai nėra,
Gal būt ir čia kol kas purslai tik kyla,
Bet gelmėje gyva dar Lietuva.
Galbūt ten aš ir tu, ir tavo brolis, sesė,
Ir dar kaimynai, giminės, draugai.
Sakysi — per mažai, negilūs tie upeliai,
O akmenų sunkių susikaupė šimtai.
Pavasariai ateina, ir užtvankos sugriūna,
TIESA triumfuos, nors ji nepatogi.
Dorą praradę antstoliai, politikai, teisėjai
Riedės į pašalę, kad liktų praeity.
Matykim Lietuvą kaip vėliavą iškeltą,
Kaip gražią pievą žydinčių gėlių,
Kaip ištiestą drobulę — skaisčią, baltą,
Išaustą iš lietuviškų linų.