Nerandu trintuko,
Tas medis per giliai suleido šaknis,
Kirminai ryja žemes,
O aš saulės ilgiuosi.

Tą rudenį
Šildei mano ilgesį,
Niekada neieškojau tikslo,
Dabar priežastis kabo aukšai,
Gaila, šakos per slidžios.

Kai sausra lietų pažadina,
Aštri žolė pėdas degina.
Tu buvai teisus —
Ugnis nenugalima,
Bet pelenai lieka širdy,
Sunku ištrinti juodu trintuku.