Rodos minutėlei
akeles užmerkiau —
kūnas toks nuilsęs
po dienos darbų.

Neskubėk, saulute,
ankstų rytą kelti
ir langan nebelski
aukso spinduliu.

Visą dieną dalgiui
žolynėliai lenkės,
tarsi maldai gulė
pievoje gėlių.

Vakarui atėjus,
dalgio daina baigės,
sutemos užklojo
eiles pradalgių.

Rūko pienui plaukiant
paupiu žemyn,
šieno kvapas lydi,
iki pat namų.

Spaudžia petį dalgis
einant takeliu,
lakštingalos palydi
skambiu varpeliu.

Žemė apsigaubia
vakaro vėsa.
Riekė duonos, pieno —
ir baigta diena.

Netrukdyk, saulute,
man saldžiai miegoti,
leisk dar pasilikti
šalyje sapnų.

Greitai reikės keltis,
tuoj gaidžiai giedos,
išsipusčius dalgį
eit šienaut lankų...