Laukinė aguona – ne kraujo mažas lašas,
Tai tik aistros nukritus kibirkštis,
Kada tarp meilės karštos širdys blaškės,
Ir buvo per trumpa birželio joms naktis.

Keliais, palaukėm ranka ranką vedė,
Rugiai šnabždėjo – ateikit pas mane,
Palaimins jus dangus, palaimins šilta žemė,
Priglaus laimingus žmones jų sapne.

Žvaigždutės mirkčiojo ant aksominio skliauto,
Mėnuo šypsojosi – ak, tie jauni...
Anksti, per daug anksti tada rytai paraudo -
Dar pamatys, kas buvo paslapty.

Daug kartų saulė brėško, kilo, leidos,
Rugiai kasmet pribręsdavo kiti.
Tiktai, žiūrėk, birželyje ir vėlei skleidžias
Prie jų žiedai aguonų raudoni.