Kaip tau užaugt pilkam smėly,
Kai kiti medžiai dideli
Užstoja saulę, skriaudžia, stelbia?
Sunku pasiekt dar tokią gelmę,
Kurioj šaltinį sau atvertum
Ir karštą dieną atsigertum.

Dabar tiktai rasos lašai,
Bet net ir tų pernakt mažai
Nusėda ant plonų spyglių,
Jog sužaliuot galėtum tu,
Nors kaip palinkusi žolė
Ar žydinti laukų gėlė.

Padėčiau, tik sunku suprasti,
Kur tau jėgos tokios surasti,
Kad metų laiptais vis greičiau
Užkoptumei aukščiau, aukščiau.
Kad pagaliau ir tu šakas
Išskleistum į šalis plačias.

Į žemę kibkis dar tvirčiau,
Prie jos ir žiemą bus šilčiau —
Ji myli mus, visiems gera,
Nes Lietuvos dirva sava.
Virš jos skraidyti lengva paukščiui.
Tad kilk ir tu, skubėk užaugti.

Didi gyvybės paslaptis —
Būtų tai javas ar pušis
Iš daigo mažo, iš spurgelio
Pro grumstą kyla, saulėn kelias,
O žmogus žiūri, šypsos, laukia —
Graži pušis užaugs ant lauko.

Gal net ne aš, o tik vaikai
Pro ją bėgios ir žais linksmai.
Vėliau — ir dar, ir dar kiti,
Pušies grakštumo pavergti,
Žiūrės ir nežinos visai,
Ko aš linkėjau jai mažai.