Gaisrenų guotas tarp smilgų liepsnoja,
Vėjyje virpa šunažolių purpuras.
Strazdas mazgoja rasoj laibas kojas,
Kad švarią giesmę šiai dienai sukurtų.  

Lašas nuo lapo nusineša dulkę
Lyg patalais apkamšydamas šaknį.
Viso nektaro sausai neiščiulpę
Ieško vabzdžiai — gal suras dar saldesnio?

Viešpatie, leisk dar ne kartą nustebti
Tvarinius Tavo dabar lyg išvydus.
Rūpesčius gaisrenoms nešiu sudeginti
Strazdui šiai dienai giesmelę pragydus.

Dėkui už ateitį slepiančią uždangą —
Ko nematai, to bijoti neverta.
Strazdas paskolino giesmę lig rudenio,
Kad nepradėčiau dėl smulkmenų bartis.

Rinksiu kaip bitė maitint sielai išmintį
Ir nepaliausiu laiminga šypsotis,
Nes mano vaikas sumanė patikrinti,
Kaip dega rūpesčiai gaisrenų guotuose.