Einu per Lietuvą, žiūriu — rugiai išplaukę,
Prie upės pieva nuo žiedų marga,
Ir lyg girdžiu, kaip žemė mane šaukia —
Tik neskubėk, tik ženki palengva!

Tik neskubėk, net ir įminta pėda,
Girdi, alsuoja, šiandien — ji gyva.
Žalia srove gyvybė veržias, bėga,
Kad būtų tau kaip niekados sava.

Tik neskubėk, kai eisi pro palaukę,
Pro ežerą, pro žiemkenčių laukus,
Paglostyk varpas, ramunę baltaplaukę,
Pažvelk su meile į ąžuolus senus.

Einu per Lietuvą... O, jei galėčiau eiti
Visais ilgais keliais, takais ir net takeliais,
Tik nedrįstu tiek daug norėt ir geisti,
Kai net ir pakelėj sustojus, širdžiai gera.

Birželio dienos, naktys aksominės,
Pripildytos rasų, svajonių, burtų.
Kas gali nemylėti žydinčios Tėvynės,
Kai ji tokia dosni mums grožio turtais!