Lietuvos policininkui
Tėvynė davė naują vardą ir gražią uniformą,
Prie jos — garbingus ženklus Lietuvos.
Gint žmones, tiesą — tau pareiga ir norma,
Jei reiks, dėl to save net paaukot.
Sunki tarnyba, ką ir bekalbėti,
Įsakymai, įstatymai, ir tu — kažkur tarp jų.
Skubi, važiuoji, o kartais net ir bėgi
Tarp nusikaltėlių, piktų, girtų.
Bet ir tada svarbu juk nepamiršti,
Kad tu — ne mašina, ne šaltas automatas,
Gali bet kokį kelią duonai pasirinkti,
Tik protas, sąžinė — kiekvieno darbo matas.
Istorija išmokė — privalom Laisvę ginti,
Jei niekas ir nelieptų, įsakymų neduotų.
O tiesą, ginant tiesą ar esam išmėginti,
Kad puslapiai juodi daugiau nesikartotų?
Kurčiu likt negali, kai tau į galvą kala,
Kad žilagalvis, bejėgė moteris — tai tik kliūtis,
Kad vaiko rankos, kurios kreida TIE-SOS žodelį rašo,
Yra baisus viešos tvarkos piktadarys.
Jei nori kaip žmogus daugiau neapsigauti,
Tikriausiai seną tiesą dar nepamiršai?
Policijoj gali tarnaut ar netarnauti,
Bet sąžinei,
bet SĄŽINEI — tarnauti privalai!