Sode aguonos uždegė ugnis,
Begėdišku raudoniu suliepsnojo,
Nudelbtum sau, žmogau, drovias akis,
Bet ir tada girdi, kaip jos kvatojas.

Atrodo, tuoj išvysi ispanės karštą šokį,
Koridos kvapą, ten siaučiančias aistras.
Žvelgi tiktai į žiedą ir jau gali svajoti,
Net atiduot fantazijai minčių vadžias.

Kažkam esi klastinga ir nuodėmingas vaisus,
Bet argi tu kalta, kad užgimei graži,
Padūkęs jaunas vėjas žiedlapėliais žaidžia,
O aš šiek tiek kitaip – eilėraščiu, minty.