Du plėšikai sėdėjo ir žaidė kauliukais,
Ilgai lošė iš pagrobtųjų sielų.
Sėdėjo ir gėrė, kol mėnulis išbluko;
Ryto rūkuos trečiasis atsikėlė.

Pirmieji du skaičiavo vogtą turtą,
Gėrė, dainavo ir lažinos iš svetimų piniginių.
Trečiasis manėsi ne tam sukurtas —
Jis ėmė groti iki apsvaigimo.

Ilgai verkė instrumentas;
Pirmieji du koliojos ir svaidė batus.
Jie nematė, jog trečiojo ašaros krenta —
Jis neteko kai ko brangesnio už vogtus turtus.

Jie buvo širdis sumainę...
Jos vardą kartojo jo lūpos.
Jai buvo skirtos jo ašaros ir dainos,
Kurių klausės tik jos kapas prie upės.