Niekur man nesurast ramybės,
Visad pusiaukelėj tarp dabar ir amžinybės.
Lyg tekantis vanduo, nesugaunamas delnų,
Viskas arba nieko — tik taip aš gyvenu.

Savęs išsižadėjau, bet manim priešai net įtikėjo,
Kol koviaus su vėjo malūnais. Matyt, kad taip reikėjo.
Lyg tekantis vanduo, lyg vėjas virš bangų —
Aukštyn-žemyn, aukštyn — tik taip aš gyvenu.

Ilgas dulkėtas žvyrkelis ir kryžius ant pečių,
Visi man jau atleido, bet naštą dar vis jaučiu.
Lyg negęstantis žibintas tarp sienų keturių —
Reikalingas, nereikalingas — tik taip aš gyvenu.