Ąžuolo sielą į delną
įdėsi,
kad išbarstyčiau,
kur papuola...

...

Cha.

Sakai aš angelas
Žemėj.
Trapi kaip žarijos
Nublukusį rytą.

Tai štai. Tu teisus.
Žarijos esu
Tirpstančios
Rankoj bedievio.
Spirgančios
Sulaikyta pagieža.

Ąžuolo man nesiūlyk.
Nei beržo.
Nei lelijos.
Aš net stiebo
Žolės neverta.
Aš per stipriai paklydus.

„Dievas — sakai — tau mėnulyje
Rodo.
Pažvelk, jis tenai.
Amžinai jis globoja.“

O! Mėnulis sakai?
Ar romantikas būsi?
Ar šitojoj kalboj
tu patsai nepražūsi?

...

Pasakysiu tau taip...
Aš matau...
Aš matau tą mėnulį.
Visad šviesų ir gražų,
Iš aukštai kuris
Žiūri.
Dar matau aš namus,
Kur malda nenutyla.
Ir vaikus alkanus,
Prie kryžiaus kur klūpi nebyliai.
...
Matau sielas
Ir kančią.
Ašaras!
Abejones!
Matau laukiančius žvilgsnius.
Ir klaidas, ir dejones!

Pasakyk man, brangus...
Ko Jis tyli?
Ko tyli?!

...

Kai sakei man
„Tikėk“,
Aš tikėjau...
Prisiekiu, aš stengiaus!

Bet dabar
Aš prašau...

Tu nutilk...

Patylėk...

O. Pavargau.

Vaidenimaisi.