Aš juos beveik matau.
       Ir ką daugiau dabar galėčiau šaukt,
       jeigu ne jį,
       tamsesnį už juodžiausią metų naktį,
       vienintelį, kurs gali žiburio nedegti
       ir nebijoti. Saulės spindulys
       dar jo nepalietė, tačiau pažįstu jį,
       nes jis su medžiais kyla iš po žemės,
       nes tai yra jisai, kuris
       kvepėjimu alsuoja iš po žemės
       į mano veidą.
        „Valandų knyga II“ R. M. Rilke
      Vertėjas V. Ambrazas-Dubindris


Ir išėjo niekas niekur:
Taip išėjo kaip ir atėjo —
Pranyko kaip pernykštis sniegas
Ar rudens liūdnas šlavėjas.

Kažkas vėl šlama karklyne,
Šermukšnį žiedais apipylė,
Išrūgo pernykštis vynas —
Kaip visada nenuvylė.

Kažkas žvaigždynų spiečių suka:
Be atilsio velenas dyla.
Atskilęs žaibas krentą į rūką
Labai panašu į tamsą ir tylą.

Iš šulinio gylio žvelgia,
Skersgatvy aklam pasitinka.
Gilesnis už aukštąjį dangų,
Laibesnis už pakelės smilgą.

Įlindęs į tamsą dėžutės,
Gainioja mintį po labirintą.
Imtum, išskirtum kabutėm,
Bet jis tyli amžių kelintą.

Prastuoliai kaltina  laiką —
Neaišku, kas gi jį prisuko?
Skuba tarsi paklaikęs,
Nors ir spyruoklė nutrukus.

Tikras kažkas niekadėjas,
Šitiek malkų priskaldė:
Pagimdė pasaulį iš nieko,
Dar slėpinius be nyčių išaudė.

Išėjo į niekur niekas.
Pasaulis tapo gaižus ir prėskas:
Be tamsos gylio kur sliekas,
Be aukštumos, buvusio siekio.

Kažkas tarp šių eilučių tūno,
Jei ieškosi, turbūt ir rasi.
Tingiai šliaužia dangaus bastūnas,
Taip ir taikosi į širdį įkąsti.

O medijos tarsi pablūdo:
Kažkas kažkur kažką nudobė,
Aišku, tikrai jis aikštingo būdo,
Žvelgia vis dar į iškastą duobę.

Mala be perstojo girnos,
Dyla akmenys, bet ne kažkas.
Pašovė medžioklis stirną,
Kas liko? — tikriausiai, jo nepakas...

*
                 Esi tu nesuvokiama tamsa
                 Nuo amžinybės iki amžinybės
                 „Valandų knyga“ R. M. Rilke
                 Vertėjas A. Šliogeris

Juk tu matai,
Nes tu esi
daug giliau
ir daug aukščiau
už Žemę.

Ateini
pavidalais, kvapais
ir kurčia tyla —
ugnim kalbi, bet mane
vien seklūs žodžiai semia.

Jei tu esi mintis,
kuri iš juodos
kiaurynės —
man melsvuma švelnia
tvyrai liūdesyje
Žemę apsikabinus.

Žinai,
stengiaus, bandžiau
suvokti
aukštį, gylį
tavo,
bet tik už žodžio
užkibau —
tuštuma many
tave melavo.

Juk tu matai,
nes tu esi,
kur nieko nėr,
kur judesys
pavidalą įgavo,
ir kurčia tyla
manyje viešpatauja.