Senamiestis. Po kojomis grindinys žėri sidabrinėmis dulkėmis. Pastelinės pastatų spalvos glosto pavargusias akis. Rudų, pilkų stogų žvilgsnis nebepasiekia. Net nebando pasiekti. Kažkur tolumoje skambėję greiti žingsniai atsimuša į pastelines sienas ir aidu užlieja ausis.  Vėl tylu. Pavargęs  mano kūnas toliau lėtai slenka aukštyn gatve. Jaučiu, kad imu skęsti.  Galvoje raitosi palaidos mintys. Niekas jų nesuriša, nesurakina, nesujungia. Pro šalį praslenka keistas šešėlis, panašus į paliegusį vilkšunį. Galva užkliudo šlaunį ir plaukia tolyn, o aš vis dar skęstu. Nuplaukęs kelis žingsnius sustoja, išsitiesia. Metamorfozė gatvės lempos šviesoje. Vilkšunis virto kostiumuota žmogysta. Galvoje kažkas surišo kelias palaidas minteles. Atpažinau. Šią keistą žmogystą mačiau viename senamiesčio klube. Susilenkusią ir gaudančią kažką, ko mano akys neįžiūrėjo. Matyt, tas kažkas ir  užkeikė arba žmogysta kažko apraganauto paragavo.
   Dėl neaiškios priežasties pasijutau jai nusikaltusi, nenorėjau į ją žiūrėti. Užsimerkiau. Negalėjau pajudėti. Kojos sumedėjo, o pirštai, kaip medžio šaknys, draskė grindinį, skverbėsi pro plyšius ir ieškojo žemės. Dabar įaugo. Ir kodėl tai turėjo atsitikti čia ir dabar?
– Pagaliau tave radau. Ne juokais išgąsdinai. Ką čia sumąstei? –  iš kažkur atsiradęs Andrius virpančiu balsu bandė sujungti pakrikusias mano mintis. Sugriebė mane ir taip lengvai, kaip kokią skiedrą, pakėlė. Jaučiau, kai suknelės petnešėlės nuslydo nuo pečių. Tebūnie. Rankos nepajėgė jų pakelti.
Nesuprantu, kas su tavimi darosi. Tikrai nesuprantu. Čia išeini į draugės mergvakarį, čia jau  man skambina kad tu kaip į balą dingusi. Pusę miesto aplėkiau. – dabar jau kiek pasikeitusiu balsu jis žadino mano sąžinę.
– Andrrriau... – sumedėjęs liežuvis bandė judėti. – Andriau, tai tik trumpa akimirka... Baisiai trumpa... Ir mes... Ir mes vistiek joje ištirpsime...
– Aš taip ir sakiau, taip ir sakiau, kad bus nesąmonė. –  jis visai manęs negirdėjo.
– Kodėl tu mane laikai?..
Nes paeiti negali! – kiek suirzęs riktelėjo.
– Aš ne to kla...
– Laikykis dabar. – dešine ranka kišenėje ėmė ieškoti mašinos raktelio. Rankomis apsivijusi jo kaklą prisispaudžiau prie krūtinės. Prisiminiau tą žmogystą. Pakėliau apsunkusią galvą, lėtai apsidairiau aplinkui. Žmogystos nebebuvo. Gatvės grindinys vis dar žėrėjo sidabru. Palengvėjo. Atsidusau.
– Ir reikėjo tau šitaip... – burbėdamas metė mane ant sėdynės. Sugriebęs saugos diržą prirakino mane prie jos.
– Andriau, o jeigu šios akimirkos nė vienas neprisiminsime arba tik tu prisiminsi, ar ji bus buvusi?... Va, tokia, kurioje tu mane saugos diržu verži? Ar ji bus kur nors įrėžta? Ar mūsų pėdos paliks pėdsakus gaivališko miesto grindinyje? O jei apskritai nieko neprisiminsime, ar būsime gyvenę? Andriau... aš nieko neprisimenu... Sustok! Mane vimdo.
– Aš sakiau, kad tai geruoju nesibaigs. – sukdamas į kelkraštį dar bandė įrodyti, kad buvo teisus.  Greitai atsisegiau diržą. Prasidariau mašinos dureles  ir...
   Sujudėjau. Mano kūnas paskendęs pūkiniuose pataluose. Pakėliau galvą. Gulėjau savo lovoje, savo namuose. Kambaryje tvyrojo kavos ir alyvų kvapas. Mane supykino. Velniai rautų tas alyvas. Manęs nebebus. Tikrai nebebus, o Jos vėlei žydės. Velniai rautų... velniai rautų... velniai rautų tas alyvas! Lai laumės jas išsineša į savo amžinos gyvybės ir grožio miestą. Juk dabar jos ten gyvena.