Tau atnešu rasos nuo jauno klevo lapų,
Nuo ąžuolo, šermukšnio ir berželio.
Paparčiai į taures surinko ją po lašą,
Kaip dovaną gyvybės medžio žalio.

Išgerk jazmino visą kvapnų vyną,
Žiedai per naktį po lašelį kaupė,
Apsunkusios šakelės mirksta, svyra,
Gerai, kad saulės šilumos sulaukė.

Dangus palaimino, baltai nubarstė žemę,
Tikrai ne man, tikrai tokios nevertas,
Nors ja seniai einu ir eiti šitaip gera
Pro vasaros duris plačiai visiems atvertas.

Tau atnešu rasos, priimk kaip gaivų orą,
Kaip pergalę šviesos, kaip gražią viltį,
Kad Dievas neatstums, išpildys naivų norą -
Labiau mums kiekvienam gyvenimą pamilti.